| Military history of Lithuania |
The military history of Lithuania spans the nation's entire history.
Inspiring articles - Military history of Australia, Military history of Australia during World War I, Military history of Australia during World War II, History of the British Army, Timeline of the British Army, Recruitment in the British Army |
| Miscellaneous |
| Įdomūs -
Lietuvoje gimęs jėzuitas, lydėjęs Joną III-ąjį žygio į Vieną metu
Etat zaciężnych sił zbrojnych Rzeczypospolitej od 1690 r. wynosił: w armii koronnej — husaria 2810 ludzi, pancerni 8500, chorągwie lekkie 2500, arkabuzeria 1000, piechota 11 400, dragonia 3500, piechota węgierska 650, w armii litewskiej — husaria 620, petyhorcy, czyli litewski odpowiednik pancernych, 2170, kozacy 810, rajtarzy 600, piechota 2670, dragonia 1140, piechota węgierska 600. [1]
|
| Uhlan pulkai in Saxon service | ||||||||||||||||
Various
|
| 3rd LT Light Vol. Inf. Battalion (1792) | ||||||||||||
|
According to Gembarzewski, the 3rd Lithuanian Light Volunteer Infantry Battalion ( Polish: Bataljon 3-ci Lekkiej Piechoty Ochotników W. Ks. Lit.) was formed on 22 May 1792, but was disbanded on 23 September 1792 by Targowica Confederation. [1]
|
![Michał Trębicki[1]](/info/en/?search=File:No_image.png)
| Lithuanian Fusilier Battalions |
Sources:
|
Brigadier bei der litthauischen Gensdarmerie - p176, https://www.google.com/books/edition/Geschichte_des_k%C3%B6niglich_preussischen_S/DUAZAAAAIAAJ?gbpv=1
From 1817 it was associated with the Lithuanian corps, composed of two infantry divisions, a brigade of grenadiers, a brigade of artillery, and a division of Uhlans, recruited exclusively in Lithuania. - page 279, https://archive.org/details/dli.ministry.01141/page/279/mode/2up?q=Lithuanian
| OoBs of 1831 | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
Overview of Gelgaudas' corps after its division in Kuršėnai on June 27th. [1]
mit Inbegriff der später zugestoßenen Abtheilung Koß.
Nach Chłapowski's Übertritt nach Preußen vereinigten sich noch mit Roland: Vom 2. und 4. Jäger.Rgt. die Officiere und etwa 180 Mann. 2 schwere und 2 leichte reitende Gesch. unter Czetwertyński.
Stand der polnischen Armee, die den Marsch am rechten Ufer des Bug machte. [2]
Stand der polnischen Streitkräfte am 22. August 1831. [3]
Stand der polnischen Armee Übertrittes nach Preussen am 26. September 1831. [6]
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
1830–1831 m. prasidėjus sukilimui Lenkijoje ir Lietuvoje, Taujėnų dvaro savininkas grafas Benediktas Morikonis subūrė vietinių sukilėlių dalinį, o jo raitininkus aprengė vengrų husarų uniformomis, kurias grafas išsaugojo nuo 1812 m. Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I žygio į Maskvą. - 2016 VDKM psl.58
| ==== Uprising of 1863 ==== |
|
Pagrindinis informacijos šaltinis: mjr. Aleksandro Ružancovo straipsniai, publikuoti žurnale „Trimitas“ 1938 m. The Battle of Paberžė took place on March 27, 1863, in Paberžė, during the Uprising of 1863. Already from March 6, the Lithuanian Roman Catholic Priest Antanas Mackevičius gathered rebels in the forests of Miegėnai village (now Kėdainiai District Municipality), near Paberžė village. Somewhere a bit further, another rebel group also began assembling. The rebel groups were strengthened by volunteer students from Panevėžys. At the same time, the Russians attacked the rebels with two rows, one from two companies and the other with a battalion of four companies. At the head of 120 rebels, Balys Dluskis (Jablonauskas), the military commander of the Kaunas Governorate, forced the Imperial Russian units out of the forest and stopped the two Russian rows from combining. For 2 kilometres, the rebels pursued the defeated Russians. The casualties of Dluskis' group were two killed and about 30 wounded. In this fight, the rebels skillfully learned how to use the cover provided by the trees. However, out of the total 600 rebels that had come together, only 300 remained, because the unprepared rebels, mostly peasants, disbanded and went home. Out of the remaining 300, Dluskis dismissed half of them. Out of the remaining men, two groups were formed. The 120-man group was handed over to Antanas Mackevičius, while Dluskis picked 40 young men for his platoon. They were selected for this platoon based on their ability to march 8 miles a day and feed on bread and water for 3 days. Dluskis and his platoon marched to Krakės town. 1863 m. kovo 27 d. Paberžė Dar nuo kovo 6 d. kun. Antanas Mackevičius rinko sukilėlius Miegėnų kaimo (Kėdainių apskr.) miškuose, ties Paberžės bažnytkaimiu. Kiek toliau kūrėsi kita sukilėlių rinktinė. Rinktines sustiprino atvykę iš Panevėžio savanoriai moksleiviai. Tuo pat metu rusai užpuolė sukilėlius 2 voromis, viena – 2 kuopų, kita – bataliono (4 kuopų). Sukilėliams vadovavęs Kauno apskrities karo viršininkas Balys Dluskis (Jablonauskas) su 120 sukilėlių išmušė priešą iš miško ir neleido rusų voroms susijungti. Sukilėliai persekiojo rusus 2 km. Dluskio rinktinėje buvo užmušta 2 žm. ir sužeista apie 30. Šiose kautynėse sukilėliai gerai išmoko naudotis medžių priedanga. Rusai pasitraukė. Bet ir sukilėlių rinktinėse iš 600 žmonių liko apie 300, nes neaprengti savanoriai – valstiečiai sugrįžo į namus. Dluskis paleido pusę likusių sukilėlių. 120 žmonių rinktinę atidavė vadovauti kun. Mackevičiui, o pats atrinko sau 40 jaunuolių. Į savo būrį parinko žmonės, kurie sugebėtų žygiuoti po 8 mylias per dieną ir po 3 dienas maitintis duona ir vandeniu. Su savo būriu Dluskis nužygiavo į Krakių miestelį (Kėdainių apskr.). The Battle of Vilkija took place on March 28, 1863, in Vilkija, during the Uprising of 1863. 1863 m. kovo 28 d. Vilkija Sukilėlių būrys ties Vilkija (Kauno apskr.) užpuolė prie Nemuno upės stovėjusią rusų imperatoriaus šeimos šaulių bataliono pirmąją kuopą. Sukilėliai buvo užėmę labai gerą poziciją, miško apaugusį kalną, priešas neturėjo kur pasislėpti ir greit pasitraukė, nustojęs 36 karių nukautais ir sužeistais. Sukilėliams teko daug gerų šautuvų, kuriuos jie labai brangino, nes patys buvo ginkluoti tik iš dalies kariškais šautuvais, kiti turėjo tik medžioklinius šautuvus, dalges, kirvius ar peilius. The Battle of Aukštdvaris took place on March 29, 1863, in Aukštdvaris, during the Uprising of 1863. 1863 m. kovo 29 d. Aukštadvaris Aukštadvario (Kauno apskr.) 14 km. į r.p. nuo Ariogalos miškuose įsteigė stovyklą Kauno jaunimo būrys, kuriam vadovavo Žarskis. Vėliau vadovybė perėjo į Balio Kolyškos rankas. Rinktinė išaugo ligi 400 žmonių. Būriams vadovavo Radavičius ir Žarskis. Prie sukilėlių prisidėjo ir kun. Antanas Norvaiša, jam atvykus į stovyklą ten pradėjo rinktis ir valstiečiai. Rinktinės vadas nesirūpino rinktinės saugumu, žinodamas, kad priešas yra netoli. Rusų Koporskio pulko batalionas netikėtai puolė sukilėlių stovyklą. Sukilėliai iš karto pakriko ir pabėgo į mišką. Kolyškai pavyko sutvarkyti dalį savo šaulių ir dalgininkų. Su jais jis ketino priešpuolimu nustumti priešą iš jo užimtos stiprios pozicijos. Bet jėgos buvo nelygios, sukilėliai netvarkingai pradėjo trauktis. 16 sukilėlių buvo nukauta, rusų sužeista keli kariai. Iš rinktinės pabėgo daugiau kaip 200 sukilėlių. Jų ginklai ir šaudmenys atiteko rusams. 1863 m. kovo mėn. pabaigoje V. Kaminskis pradėjo rinkti sukilėlius Balbieriškio (Marijampolės apskr.) apylinkėse. Tai buvo daugiausia b. Cibulskio būrio savanoriai, kiek anksčiau išsisiklaidę po susirėmimo su rusais. Į šią sukilėlių stovyklą atvyko pabėgęs iš Gardino Rusijos kariuomenės ats. kpt. Leonas Kulšickis, kuris pradėjo mokyti sukilėlius (Kulšickis, išėjus iš kariuomenės, įstojo tarnauti į geležinkelius ir gavo Gardino stoties viršininko vietą. Kovo 14 d. jis mėgino išvežti iš Gardino traukiniu visą Gardino sukilėlių, jaunų valdininkų ir moksleivių ešeloną Vilniaus kryptimi, tačiau rusų kariai sutrukdė Kulšickio žygį. Pats Kulšickis su keliais sukilėliais pabėgo garvežiu iki Pariečės stoties, iš čia pasitraukė į miškus). Balbieriškio stovykloje susirinko apie 200 sukilėlių, daugiausia valdininkų, buvusių karių, miestiečių ir jaunųjų bajorų. Tais laikais Suvalkų krašte ėjo tik vienas geležinkelis iš Kauno į Virbalį. Sukilėlių vadovybė rengėsi užimti geležinkelį. Jį saugojo 3 rusų pėstininkų kuopos. Žygiuodama miškais nuo Balbieriškio Kazlų Rūdos kryptimi, Kaminskio rinktinė nesusidūrė su priešu. 1863 m. balandžio 1 d. Prisiartinus sukilėlių rinktinei prie pat stoties, buvo pastebėta rusų kuopa, užėmusi poziciją prieš stotį ir pasirengusi ginti geležinkelį. Prasidėjo susišaudymas, kuris tęsėsi apie valandą. Pagaliau Kulčickis suriko: „Dalgininkai, pirmyn!“. Rusai pradėjo trauktis, sukilėliai juos persekiojo. Iš visos rusų kuopos tik keli kariai pasitraukė į stotį, kiti buvo išsisklaidę į miškus. Šiame susišaudyme buvo sužeistas tik vienas sukilėlis, varšuvietis Cieslinskis. Rusų kareivių nukauta 5 ir keli sužeisti. Sužeistas sukilėlis Cieslinskis buvo nugabentas į Kazliškių kaimą (7 km. į š.r. Nuo Kazlų Rūdos). Čia jį surado kazokų joja. Kazokai užmušė sužeistą sukilėlį. Vakare vienas iš sukilėlių vadų, Mročkovskis, mėgino su savo būriu padaryti ties geležinkeliu pasalą rusams. Buvo laukiama jų paspirties Kazlų Rūdai iš Kauno. Tačiau rusai nuėjo kitu keliu ir pasala nepavyko. Po kautyvių Kaminskis perdavė savo rinktinę atvykusiam plk. Aleksandrui Andruškevičiui, kuris buvo paskirtas sukilėlių vyriausybės Augustavo apskrities karo viršininku. Buv. rinktinės vadas iš vyko į Lenkiją formuoti naujos sukilėlių rinktinės. Tą pat dieną sukilėliai laimėjo kautynėse ir Kėdainių apskrityje. Ten, Krakių miškuose, netoli Tomo Kušleikos Bartkūniškio dvaro, rinko sukilėlius dr. Šilingas Ciškevičius (Kilinskis), Šulcas ir Kurnatovskis. Krakių rinktinė buvo labai stipri, susirinko daugiau kaip 800 sukilėlių. Jai vadovavo Rusijos kariuomenės ats. mjr. Tomas Kušleika. Rinktinėje, be bajorų ir jų dvariškių bei miestiečių, buvo nemaža ir sodiečių, surinktų sukilėlių būrio vado, tokio pat sodiečio Adomo Bičio (Adomas Bitis, kilęs iš Kėdainių aps., Pašušvio val., Mažuolių k. Po Lenčių kautynių pats virto sodiečių būrio vadu. Kovojo su rusais ligi vėlyvo rudens, vėliau emigravo į Prancūziją. Vargingai gyveno Paryžiuje, žibindamas gatvių žiburius. Mirė emigracijoje dar jaunas būdamas. Sukilimo metu turėjo 36 m. amžiaus). Bičio padėjėjas buvo buv. Rusijos kariuomenės karininkas Mamertas Gedgaudas. Prie Krakių rinktinės prisijungė ir sumuštas ties Aukštadvariu (Trakų aps.) Kolyška su savo būrio likučiais. Rusų kariuomenės vadovybė rimtai susirūpino sukilėlių jėgų sutelkimu. Prieš Kušleikos rinktinę buvo pasiųsta: iš Raseinių – pėstininkų batalionas (tais laikais 4 kuopų) ir husarų eskadronas, iš Kėdainių 3 pėstininkų kuopos ir dragūnų eskadronas. Sukilėliai užėmė poziciją ties Lenčių kaimu (apie 12 km. į š.-v. nuo Krakių miestelio). Dešiniam sparnui vadovavo Kolyška, centrui Bačkevičius, negausingiems sukilėlių raiteliams – Liaugaudas. Sukilėliai buvo išstatę ilgą ir silpną šaulių liniją. Prasidėjo susišaudymas, truko apie 2 val., sukilėliai susvyravo. Tuo laiku kautynų lauke pasirodė Dluskis su savo būriu. Šis būrys buvo sudarytas iš 40 rinktinių drąsuolių sukilėlių. Kitus savo vyrus Dluskis, po kautynių ties Miegėnais, perdavęs kunigui Mackevičiui. Skubėdamas pas Kušleiką, pakeliui Dluskis prijungė prie savo būrio Vincento Bialozoro būrį iš 60 žmonių. Teisingai įvertinęs padėtį po greito žvalgymo, Dluskis puolė priešo kairįjį sparną iš užnugario. Puolimas buvo staigus ir netikėtas. Rusai iš karto pakriko ir pasitraukė iš miško be jokios tvarkos. Iš Dluskio būro buvo nukautas karininkas Ambrozevičius. Rusai pasitraukė į Kėdainius. Tačiau gerokai sumažėjo ir sukilėlių rinktinė. Pačioje kautynių pradžioje dalis neįpratusių kariauti sukilėlių išsisklaidė ir grįžo į namus. Iš rinktinės atsiskyrė karininko Kilinskio būrys (apie 120 žmonių), kuris balandžio 2 d. susijungė su Šiluvos (Raseinių apskr.) miškuose su Tytuvėnų sukilėlių rinktine. 1863 m. balandžio 7 d. Tytuvėnai Tytuvėnų apylinkėse susirinko gera sukilėlių kuopa, apie 250 žm. Jai vadovavo sukilėlių vyriausybės paskirtas Raseinių apskrities karo viršininkas Žygimantas Citavičius. Rusų kariuomenės vadovybė pasiryžo išsklaidyti sukilėlius iš Lyduvėnų ir Šiluvos. Balandžio 7 d. buvo pasiųsta 4 pėstininkų kuopos ir 3 husarų eskadronai, žygiavo 3 voromis. Sukilėlių rinktinės vadas liepė karininkui Povilui Citavičiui padaryti pasalą prieš vieną iš žygiavusių rusų vorų. Iš pradžios sukilėliams pasisekė, po trumpo susišaudymo rusai pasitraukė. Tačiau greit po to jie sugrįžo ir puolė kairįjį sukilėlių sparną, kur stovėjo Ciškevičaus vadovaujamas būrys, prisjungęs prie Citavičiaus. Rusai sumušė sukilėlius ir įsiveržė į jų stovyklą. Citavičius su savo dalgininkais ketino gintis, bet taikli rusų šaulių ugnis išsklaidė vorą, pats jos vadas Citavičius buvo peršautas ir krito miške. Iš likusių sukilėlių, buv. rinktinės raitelių vadas sodietis Puidokas surinko apie 30 žmonių ir nuvedė pas Kušleiką ir Gedgaudą. Ciškevičiui pavyko laimingai pasprukti. Daugiau jis sukilime nedalyvavo. Kautynių metu Dluskis buvo 1.5 mylios atstu ir rengėsi vykti į pagalbą Citavičiui. Tačiau Dluskiui teko netikėtai perduoti savo būrį Kušleikai, nes pats Citavičius gavo įsakymą atvykti į Vilnių pas sukilėlių vadovybę. 1863 m. balandžio 9 d. Lekėčiai Po Kazlų Rūdos kautynių (balandžio 1 d.) V. Kaminskio įpėdinis, Aleksandras Andruškevičius su savo rinktine, persekiojama per kelias dienas rusų, pasitraukė į šiaurę ir, aplenkęs Višakio Rūdą, bei Karčrūdę, sustojo ties Lekėčiais (Šakių apskr.). Tai buvo balandžio 7 d., o jau kitą dieną pasirodė rusai. Sukilėliai pasitraukė prie Šetijų kaimo, o iš ten Zapyškio kryptimi. Balandžio 9 d., apie 10 val. Andruškevičius sustabdė rinktinę miške, kalvoje tarp balų, ties eigulio Palivaičio sodyba. Čia rinktinės vadas nusprendė kautis su priešu. Pradėta stiprinti pozicija, pilti šancus toje pusėje, iš kurios buvo laukiami rusai. Tačiau gana greit darbą teko mesti. Sukilėlių patruliai pranešė, kad artinasi rusų priešakinė sauga, apie 50 pasienio apsaugos raitelių. Pasieniečiai puolė sukilėlių stovyklą, tačiau sukilėliai, jau pusėtinai įsitvirtinę pozicijoje ir apsaugoti nuo priešo kulkų, savo taiklia ugnimi privertė rusus pasitraukti. Tuojau po to sukilėlius puolė pasieniečių eskadronas ir kazokų šimtinė-eskadronas, tačiau ir šie nieko nelaimėjo. Apsikasę sukilėliai laikėsi tvirtai. Kavaleriją pakeitė pėstininkai, jų buvo 9 kopos. Prasidėjo smarkus susišaudymas, kuris tęsėsi apie 3 val. Rusai mėgino apsupti sukilėlių poziciją balomis. Andruškevičius negalėjo panaudoti prieš rusus savo dalgininkų, o šaulių jis turėjo nedaug. Apie 19 val. Pasinaudodami patamsėmis sukilėliai pasitraukė nuo priešo. Kautynės brangiai kaštavo sukilėliams. Nukauta 15 žmonių, jų tarpe Boleslovas Denelis ir Stanišauskas, kapralas Vladislovas Grabovskis. Buv. Gardino geležinkelio stoties viršininkas kpt. Kulčickis buvo sunkiai sužeistas ir draugų nuneštas į balą. Jis dar ilgai gynėsi, pagaliau buvo suimtas. Po dviejų dienų kpt. Kulčickis mirė Kauno ligoninėje. Kautynėse pasižymėjo rusų kariuomenės bėgliai: husaras Sakalauskas (Vilniaus stalius), karininkas Gaubė (pravoslavas), o taip pat jaunutis, vos 16 metų amžiaus, studentas Čverčevskis. Andruškevičius nuvedė savo rinktinę į Seinų apskritį. 1863 m. Balandžio 11 d. Kalvarija Sukilėliai užėmė Kalvarijos miestą. Tai buvo Vaclovo Akordo surinktas Kalvarijos apylinkėse būrys. 1863 m. Balandžio 11 d. Misiūnai Rusų plk. Božereninovo rinktinė (2,5 kuopos) puolė Boleslovo Kolyškos būrį (70 žmonių) ties Misiūnais (Girkalnio v., Raseinių apskr.). Sukilėliai buvo sustoję Kaisarienės (arba Kaizerienės) miškuose. Rusai iš karto pradėjo skverbtis į mišką, norėdami apsupti sukilėlius, tačiau manevras nepavyko ir sukilėliai laimingai išėjo iš kautynių ir atsipalaidavo nuo priešo. Prisidėjęs prie sukilėlių Peterburgo Konstantino karo mokyklos kariūnas Tadas Nemčikovskis buvo nukautas. Kolyškos karininkas Žarskis, kurį Kolyška dar prieš kautynes buvo atskyręs su 80 sukilėlių būriu nuo savo rinktinės, mėgino pulti rusus iš pasalų, tačiau jie nužygiavo kitu keliu į Raseinius. Kolyška laimingai pasiekė Sierakausko stovyklą, prie vado jisai pasiliko jau iki pat galo. 1863 m. Balandžio 12 d. Bielaniškiai Šiaulių apskrities karo viršininku sukilėlių valdžia paskyrė kar. Joną Stanevičių (Pisarskį), kuris seniau tarnavo rusų kariuomenėje ir dalyvavo Kaukazo karuose, o 1848 metais su 2 broliais dalyvavo Poznanės sukilime. Bielaniškių (gal būt Birbiliškių) palivarke susirinko 98 savanoriai, jų tarpe ir vado brolis Povilas Stanevičius. Sukilėlių vadas Jonas Stanevičius aprūpino sukilėlius arkliais ir išsiuntė į kaimus varyti į sukilėlių stovyklą savanorius ir paimti dalges. Prieš sukilėlius iš Šiaulių miesto buvo pasiųsta majoro Svirskio rinktinė (Narvos pėst. pulko 2 kuopos ir dragūnų eskadronas). Stanevičius liepė užtaisyti medžioklinius šautuvus kulkomis ir surengė pasalas. Rusai žygiavo vora ir nelaukė priešo puolimo. Taikli sukilėlių šaulių salvė iš karto sustabdė rusus, jų gretose buvo daug nukautų ir sužeistų. Tačiau sumišimas truko neilgai, rusai tęsė puolimą. Sukilėliai pasitraukė, keli sukilėliai buvo sužeisti, o 2 nukauti ir palikti kautynių lauke. Rusai užėmė Bielaniškių palivarką. Jame jie rado sukilėlių paliktus arklius ir juos paėmė. Į palivarko trobas buvo sunešti nukauti kautynėse rusų kareiviai. Po to trobos buvo padegtos. Kalbama, kad rusai norėjo paslėpti nuo gyventojų savo nuostolius. 1863 m. Balandžio 14 d. Antakalnis Trakų apylinkėse tos apskrities I-osios sukilėlių rinktinės vadas Feliksas Vislauchas organizavo rinktinę, prie jos prisijungė Koreivos bei Kučevskio sukilėlių būriai. Greit Vislaucho rinktinėje susirinko daugiau kaip 130 savanorių. Prieš sukilėlius iš Žaslių geležinkelių stoties Gegužyno bažnytkaimio kryptimi išėjo plk. Skordulio rinktinė (2 kuopos ir 27 kazokai). Į Žiežmarių miškus rusai ėjo 2 voromis, vienai vadovavo pats rinktinės vadas, antrai kapitonas Fetovas. Pirmoji vora nesusitiko su priešu, antroji vora susidūrė su sukilėliais ties Antakalnio viensėdžiu (Žaslių v., Trakų apskr.). Rusams nepasisekė. Taiklia sukilėlių ugnimi iš rusų gretų buvo nukauta ir sužeista net 36 kariai. 1863 m. balandžio 17 d. Merkinė Vakare 30 sukilėlių būrys persikėlė per Nemuną ir užmušęs akcizo valdininką, įsiveržė į Merkinę (Alytaus apskr.). Tačiau miestelio įgula (Donų kazokų komanda Nr. 42) atstūmė sukilėlius nuo miestelio. Vienas sukilėlis buvo nukautas. 1863 m. balandžio 19 d. Lipskas (Augustavo apskr.) Apylinkėse stovėjo Ramotovskio sukilėlių rinktinė. Jis parinko sukilėliams labai gerą vietą Štabino miškuose, vad. Ožių rinka. Tai buvo pačios gamtos įrengta tvirtovė. Į šią stovyklą atvyko ir Andruškevičius su savo rinktine po Lekėčių kautynių (IV.9.). Iš viso rinktinėje susirinko daugiau kaip 400 sukilėlių. Iš Gardino prieš sukilėlius buvo pasiųsta plk. Pencherževskio vora (3 pėst. kuopos ir ½ ulonų eskadrono). Rusai mėgino apsupti sukilėlių stovyklą, bet sukilėliai atsišaudė ir privertė rusus atsitraukti. Sukilėliai turėjo prastus šautuvus, visus medžioklinius. Buvo tik vienas kariškas šautuvas, kurį atsinešė pabėgęs iš prūsų kariuomenės kareivis Šulcas. Pas sukilėlius buvo užmušti sukilėlių vadas Ivaškevičius ir savanoris Racišas. 1863 m. balandžio 20 d. Lakštučėnai (Eišiškių apyl.) Išsiųsta iš Gardino plk. Vernerio kuopa (3 pėst. kuopos ir 1 dragūnų eskadronas) puolė Norbuto rinktinės stovyklą ties Lakštučėnais (Lydos apskr.), 18 km. į p.-v. nuo Eišiškių). Sukilėlių pozicija buvo nepatogi. Norbutas sustatė sukilėlius šaulių grupėmis po 3 žmones už medžių. Rusai 2 kartus puolė sukilėlius, bet buvo atmušti. Po antro rusų puolimo Norbutas iš karto pradėjo priešpuolimą ir pastūmė juos. Tačiau kairysis sukilėlių sparnas neatlaikė ir pakriko. Norbutas palaikė savo kairįjį sparną, dar kartą atmušė rusus ir pradėjo trauktis. Sukilėlių pusėje nukauta 7 žmonės, jų tarpe sukilėlių rinktinės vado giminaitis, 17 metų amžiaus jaunuolis V.Norbutas ir buvęs inžinerijos karininkas Vladislovas Novickis; sužeistų buvo daugiau. Pas rusus užmušta ir sužeista 42 kariai. Plk. Verneris persekiojo Norbuto rinktinę, be to jai grąsė iš sparnų mjr. Timofejevo ir plk. Alchazovo voros. Tai privertė Norbutą padalinti rinktinę į būrius ir paleisti juos įvairiomis kryptimis. 1863 m. balandžio 21 d. Staniunykai (Eišiškių apyl.) Rusų plk. Alchazovo ir mjr. Timofejevo voros susidūrė su vienu iš buv. Norbuto rinktinės sukilėlių būriu. Jam vadovavo Leonas Krainskis. Susidūrimas įvyko ties Staniunykų kaimu (21 km. į p.-r. nuo Eišiškių). Sukilėliai išbėgiojo nustoję 12 žm. Sunkiai sužeisti Konopackis, Pranckevičius ir Cimermamanas (Vilniaus gimnazijos VI k. mokinys) buvo paimti į nelaisvę. 1863 m. balandžio 21 d. Genėtiniai (Raguvos apyl.) Rusijos kariuomenės rinktinė iš kelių pėstininkų kuopų, ulonų eskadrono ir kazokų, vadovaujama mjr. Kavro, žygiavo į Raguvos miškus. Žemaičių sukilėlių būriai balandžio mėn. rinkosi Kremeciškių (Kėdainių apskr.) miškuose. Jiems vadovavo pats Žygimantas Sierakauskis, perėjęs į sukilėlių pusę Rusijos kariuomenės gen. štabo kapitonas. Jo štabo viršininku buvo Stanislovas Laskauskis. Balandžio 18 d. prie Sierakauskio prisijungė Boleslovo Kolyškos sukilėliai, o naktį iš balandžio 18 d. į 19d. ir kun. Mackevičius. Jo būryje buvo daugiausia sukilėlių–kaimiečių. Sierakauskis, turėdamas valdžioje daugiau, kaip 300 žm. rinktinę, per Truskavą, Anciškį ir Vadoklius (Panevėžio apskr.) perėjo į Raguvos miškus. Ties Genėtinių kaimu jis užėmė gerą poziciją krūmuose. Palei krūmus pelkėta pieva ėjo prastas kelias. Kairiajam sukilėlių sparnui vadovavo Kolyška, viduryje buvo vadu pats Sierakauskis, o dešinajame sparne buvo sustatyti dalgininkai kun. Mackevičiaus vedami. Jie turėjo pulti sumišusį priešą ir atkirsti jam atsitraukimą. Pasala buvo puikiai sumanyta ir puikiai pavyko. Priešakinę kazokų joną sukilėliai praleido ramiai. Pasirodė pėstininkai. Jie buvo susėdę vežimuose ir nesitikėjo sutikti priešą tokioje nepatogioje pozicijoje. Staiga pasigirdo šūviai . Priešo kariai iš karto sumišo. Karininkų ir puskarininkių tvarkomi rusų pėstininkai šaudė į sukilėlius, tačiau šaudė prastai. Matydami krintančius draugus, nukautus ir sužeistus, rusai pradėjo veržtis į dešinįjį sukilėlių sparną, norėdami atsipalaiduoti nuo priešo ir pasitraukti. Čia juos pasitiko kun. Mackevičius su savo dalgininkais. Rusai mėgino pulti sukilėlius durtuvais, bet dalgininkai 6 kartus atmušė priešo puolimus. Norėdami pasitraukti rusai visai pakriko ir pradėjo bėgti pelkėmis. Pelkės buvo šlapios ir bėgliai greitai įklimpdavo iki kelių ir net giliau. Ne vienas rusas buvo čia nušautas, o jo geras šautuvas ir šaudmenys perėjo į sukilėlių rankas. Kautynės pasibaigė visišku priešo voros išvaikymu. Daugiau kaip 40 rusų karių buvo nukauta, 60 sužeista. Didelis skaičius gerų šautuvų ir visa gurguolė perėjo sukilėliams, tai buvo nemenkas grobis. Parinkta Sierakauskio pozicija buvo tiek patogi, kad iš pačių sukilėlių buvo nukauta tik 2 žmonės, o 4 sužeisti. 1863 m. balandžio 24 d. Juodoji Brasta (Augustavo apyl.) Kautynės įvyko Lietuvos pietuose, tarp Juodosios Brastos ir Balinkos (15 km. į rytus nuo Augustavo miesto). Čia Aleksandro Andruškevičiaus ir Vaverio (Konstantino Ramotauskio) sukilėlių rinktinę puolė pasiųsta iš Suvalkų papulkininko Artemjevo vora (4 pėstininkų kuopos ir kazokai). Kautynės pasibaigė nelaimingai: daug sukilėlių buvo užmušta ir sužeista, kiti pasislėpė Augustavo miškuose. Nukautų tarpe buvo pats rinktinės vadas Andruškevičius, kpt. Gaubė, viršila Boryslavskis ir Javorskis. O šiaurės Lietuvoje laimė vis dar buvo sukilėlių pusėje. Po Genėtinių kautynių Sierakauskio ir kun. A. Mackevičiaus rinktinė sustojo ties Jasnagurka (Raguvėlės rajone). Iš čia sukilėliai per Marijamboro dvarą ir Karsakiškio miestelį nužygiavo į š.r. nuo Panevėžio miesto. Pas Sierakauskį atvyko iš Žaliosios – Zelionkos (Troškūnų v.) sukilėlių būrys, vedamas E. Liutkevičiaus ir Jasinskio, o taip pat Stanislavo Kozakauskio (Kosakovskio) būrys iš Ukmergės. 1863 m. balandžio 26 d. Panevėžio apskr. Rusai mėgino pulti sukilėlius. Šįkart jų buvo bemaž dvigubai daugiau, negu ties Genėtiniais. Majorų Kavro ir Chitrovo voros susijungė ir puolė sukilėlius. Kolyškos šauliai pirmieji pradėjo šaudyti iš miško, prisidengdami medžių kamienais ir kelmais. Rusai greiti pasitraukė, palikę lauke 9 nukautus kareivius. Sukilėliai nuostolių neturėjo. Sukilėlių vyriausybė buvo užpirkusi Prūsuose ginklų ir šaudmenų. Rusijos – Prūsų sieną saugojo gana stiprios rusų pasieno apsaugos tarnybos. Pasiimti ginklus buvo pavesta Dluskiui (Jablonauskui). Jis su savo būriu (85 žm., kitomsi žiniomis 250 – 300 žm.) įbaugino pasieniečius ir privertė juos susitelkti didesniais būriais. Pasiėmę atgabentus prie pat sienos ginklus ir pusę šaudmenų, skirtų žemaičiams, sukilėliai skubėjo atgal, norėdami greičiau atgabenti ginklus ir šaudmenis ir išdalinti juos žemaičių būriams. 1863 m. balandžio 27 d. Šakviečio km. (Tauragės apskr.) Rusų rinktinė (2 pėstininkų kuopos, šaulių ir pasienio apsaugos daliniai) staiga puolė sukilėlius ties Šakviečio kaimu (Batakių v. , Tauragės apskr.). Dluskis buvo parinkęs savo būriui gerą poziciją, todėl sukilėliams po susišaudymo, kuris tęsėsi apie 4 val., pavyko atremti rusus, išmušti juos iš miško ir priversti trauktis. Sukilėlių gretos gerokai praretėjo, sveikų liko apie 70 žm., 2 buvo nukauti, 3 mirtinai sužeisti, 11 – lengvai. Rusų: kautynių lauke buvo palikti 7 lavonai ir 2 sužeisti, be to 11 sužeistų buvo nugabenta į Tauragę. 1863 m. balandžio 28 d. Birbiliškių km. (Šiaulių apskr.) Dvi rusų kariuomenės voros puolė Stanevičiaus sukilėlių rinktinę Birbiliškių (Šiaulių apskr.) rajone. Sukilėliai buvo smarkiai įsitvirtinę miške tarp pelkių, visos prieigos užverstos nukirstais medžiais. Taip pasitikdavo rusus Kaukazo kalniečiai, kurie anais laikais tebekovojo su rusais dėl savo krašto laisvės. Pasirodo, kad kaukaziškas įtvirtinimų būdas tinka ir Lietuvos miškams. Iš pradžių maskoliai (Telšių vora) išstūmė sukilėlius, bet greit turėjo pasitraukti. Nieko nelaimėjo ir antroji Viekšnių vora. Susišaudyme žuvo nemaža rusų kareivių, kiti paskendo pelkėse. Iš 200 sukilėlių buvo nukauta tik 2, keli sužeisti. 1863 m. balandžio 30 d. Šešuolėliai Vilniaus apskrities karo viršinininko Horodenskio (Kežgailos) rinktinė, susijungusi su Trakų I rinktine, persikėlė per Nerį ties Čiobiškiu (Ukmergės apskr.). Tai įvyko bal. 29 d. Susijungusi rinktinė turėjo 240 šaulių ir 80 dalgininkų, vadovybę perėmė Kežgaila. Sukilėliai žygiavo per Kivonių kaimą, Širvintų miestelį į Šešuolių miestelį. Čia sukilėlius puolė stipri rusų kariuomenės vora, atžygiavusi iš Vilniaus. Maskolių vadas plk. Kremeris turėjo 5 pėstininkų kuopas, dragūnų ir kazokų dalinius. Smarkiose kautynėse buvo nukautas sukilėlių rinktinės vadas Kežgaila. Sukilėliai pasitraukė Ukmergės ir Didžiadvario (Giedraičių valsč.) kryptimis. Jų nuostoliai buvo dideli: nukauta 23, sužeista 19. Tarp nukautų minėtini, be Kežgailos, karininkai Povilas Sėliava, Juozapas Butrimavičius, Justinas Birela, Adomas Liutkevičius, Mykolas Bagdonavičius ir kiti. Rusai pribaigė paliktus kautynių lauke sužeistuosiu, išniekino nukautus: nukirto galvas, išplėšė akis, degino plaukus ir kūnus. 1863 m. gegužės 5 d. Medeikiai Sierakauskas pasiuntė Kasperą Maleckį su jo 8 batalionu į Ukmergės apskritį. Maleckis turėjo sekti rusų gen. Ganeckio kariuomenės dalinius. Didžiulė sukilėlių vora traukė į rytus, Dinaburgo (Daugpilio) kryptimi. Vidudienį, kai vora prisiartino prie Svėdasų miestelio, Sierakauskas suskirstęs savo kariuomenę į tris voras. Kairioji, Kolyškos vora (1 ir 2 batalionai) nuėjo Biržų kryptimi, vidurinioji, paties Sierakausko (4, 5, 7 ir 9 batalionai) žygiavo per Salas, Skapiškį, Pandėlį, Panemunį ir Papilį. Dešinioji, kunigo Mackevičiaus vora (3 ir 6 batalionai) ėjo per Kamajus ir Rokiškį. Visa kariuomenė turėjo vėl susijungti prie Kuršo pasienio Medeikių kaime (Biržų apskr.) Žinia apie didelės sukilėlių voros žygį greit pasiekė Vilnių. Generalgubernatorius Nazimovas liepė veikiančiam Ukmergės apskr. gen. Ganeckiui pulti sukilėlius. Tačiau Ganeckis gavęs klaidingą pranešimą apie sukilėlių jėgas, jam atrodė, kad Sierakausko kariuomenė sudaryta net iš 20.000 sukilėlių. Todėl gen. Ganeckis pasiskubino grįžti į Ukmergę ir iš čia pasiėmė dar keletą dalinių. Geg. 5 d. Geneckis išėjo iš Ukmergės ieškoti sukilėlių. Jo valdžioje buvo: pėstininkų – 6,5 kuopos, kavalerijos 1,5 eskadrono ir 2 kazokų šimtinės (atitinka eskadroną). Anykščiuose Ganeckis padalino kariuomenę irgi į 3 voras, bijodamas, kad sukilėlių voros neapsuptų rusų. Rusų voroms vadovavo pats gen. Ganeckis, mjr. Hilsebachas ir mjr. Merlinas. 1863 m. gegužės 5 d. Dubičiai Rusai puolė Narbuto sukilėlių stovyklą ties Dubičiais (Lydos apskr.). Sukilėlių buvo apie 120, maskolių – 2 pėst. kuopos. Rusų vadas kpt. Timofejevas persirengė žveju ir valtimi priplaukė prie pat stovyklos, gerai išžvalgęs vietovę ir laimingai sugrįžo prie voros. Po to rusai puolė iš tos pusės, iš kurios nebuvo rusų laukta. Sukilėliai pralaimėjo. Pats rinktinės vadas Narbutas buvo sužeistas. Draugai norėjo išnešti jį iš kautynių, tačiau kita kulka mirtinai sužeidė vadą. Rusai savo papročiu išžudė daug sužeistų sukilėlių, jų tarpe karininkus Tamošių Skirmantą, Joną Juodką ir kt. Tik dr. Piaseckis ir kiti 8 sužeisti išliko gyvi. Taip žuvo narsiausias Lydos apskr. Sukilėlių vadas Narbutas, kurį rusų vadovybė laikė ypačiai pavojingu priešu. (B. d.) https://journals.lka.lt/journal/ka/article/900/file/pdf Antnevėžio pulkas - https://archive.org/details/lietuviskoji-enciklopedija-t.-1-1933/page/n401/mode/2up?q=pulkas http://senas.lnb.lt/lnb/selectPage.do?docLocator=FB12BC8629B311E2ACFB746164617373&inlanguage=lt talpykla.elaba.lt/elaba-fedora/objects/elaba:1907356/datastreams/MAIN/content https://genealogia.okiem.pl/powstanies/index.php?nazwisko=%C5%BBarski |
| Lithuanian regiments 1919–1940 |
|
11th Infantry Regiment (Lithuania) The regiment was founded on 14 October 1920. [1] [2]
13th Infantry Regiment (Lithuania) The regiment was founded on 14 October 1920. [2]
The regiment was founded on 1 February 1920. [2]
The regiment was founded on 1 September 1922. [2] Antras pasienio pulkas pradėtas formuoti Biržuose 1922 IX 1 įsakymu. Saugojo pasienį; vadovavo mjr. Birontas. Išformuotas 1923 VIII 20.
3rd Dragoon Regiment (Lithuania) The regiment was founded on 1 October 1920. [2] 1920 lenkams veržiantis į Lietuvą X 6—7 Panemunėje buvo pradėtos organizuoti raitininkų šimtinės, kurios pavadintos Geležinio Vilko šimtinėmis. Tų metų X 16 jų formavimas buvo perkeltas į Raudondvarį. 1920 XII 7 šimtinė pavadinta 3 raitelių Geležinio Vilko pulku. 1921 I 25 I eskadronas išvyko į frontą ir sustojo Utenos aps. Vyžuonų dvare, bet 1921 V persikėlė į Ukmergės aps. Taujėnų dvarą. 1921 VI 10 pulkas, išskyrus I eskadroną, buvo perkeltas į Kauną, į dabartines gusarų kareivines, o tų pat metų XI 2 į Vilkaviškį. 1922 I 1 pulkas turėjo 3 eskadronus ir 4 komandas (618 žmonių ir 450 arklių). 1922 IV 4 pulkas gavo 3 D. Geležinio Vilko pulko vardą. 1923 I 1 turėjo 3 esk. ir 6 komandas, iš 775 D. ir 436 arklių. 1922 IX gale pulkas buvo perėjęs į Anykščių raioną, 0 1923 II persikėlė į Uteną ir užėmė demarkacijos liniją nuo Giedraičių ligi Latvijos 1923 IV 17 ir V 25 dalyvavo kautynėse su lenkais. Pagerėjus mūsų politinei padėčiai, 1923 XII 31 pulkas buvo išformuotas. 1935 VIII 15 atgaivintas III D. Geležinio Vilko pulku ir jo vadu paskirtas gen. št. plk. ltn. Reklaitis. Ligi 1936 VI 3 pulkas vadinosi 3-ju kavalerijos pulku, o 1936 pavadintas 3-ju D. Geležinio Vilko pulku.
1st Artillery Regiment (Lithuania) The regiment was founded on 6 January 1919. [2] 2nd Artillery Regiment (Lithuania) The regiment was founded on 19 October 1919. [2]
2 b a t e r i j a įsteigta 1919 III A. Panemunėi. 1 būrys tuojau išvyko į Vilniaus frontą prieš bolševikus. IV 2 1 būrys turėio pirmąsias kautynes ties Strašiūnais ir Žasliais. Išleido 57 sviedinius. Tose kautynėse žuvo vyr. telefonininkas Vacbergas. Paskui būrys kovėsi su bolševikais ties Žasliais, Strašiūnais, Gurkliais ir Pakalniškiais. Kautynėse dalyvavo iki IV 13. Vėliau ir 2 būrys iš A. Panemunės atvyko į Vilniaus frontą. V 24 1 būrys išvyko į Kėdainių frontą ir vijo bolševikus ligi Dauguvos, o 2 būrys liko Žaslių — Žiežmarių rajone ir pirmą kartą kovėsi su lenkais VII 9 Žiežmarių apylinkėj. VIII 1 jis išvyko į Dauguvos frontą ir susijungė su 1 būriu. VIII 29 baterija pirmą kartą apšaudė Daugpilio tiltus ir miestą. Rugsėjo mėn. baterija užėmė pozicijas Alūkštos apylinkėi. 1920 VII 7 baterija su 3 D. p. išvyko į Suvalkų frontą prieš lenkus. Čia pirmos kautynės įvyko Lazdijų raione. X I išsikėlė į Varėnos — Merkinės frontą, o 4 d. sėkmingai kovėsi ties Varėna. X 9 visa baterija iš Valkininkų išvyko į Vilniaus frontą prieš Želigovskį ir tos pat dienos vakarą jau kovėsi ties Vokės dvaru. Kautynės pasibaigė 1921 III 23. Baterija išsikėlė į A. Panemunę, vėliau stovėjo Kėdainių—Jonavos apylinkėse, 1922 pabaigoj su pulku išsikėlė į Kėdainius, kur ir dabar stovi. 5 b a t e r i j a pradėjo formuotis 1919 VII 13. Netrukus ji išvyko į frontą. 1920 IX. 29 baterija kautynėse su lenkais ties Kapčiamiesčiu pateko į nelaisvę. Vyr. karininkas leit. Stapulionis nukautas. Būrių vadai su likusiais žmonėmis ir arkliais grįžo į A. Panemunę. X 26 baterija vėl suformuota dalyvavo kautynėse: 1920 XI 9 ties Giedraičiais, XI 12 ties Kupriškiu ir XI 17 ties Giedraičiais. 1920 XII sustabdyti karo veiksmai. Baterija stovėje įvairiose vietose. Pulkui keliantis į Kėdainius, išsikėlė ir ii. 1928 pavadinta 1 baterija. 1 g a u b i c ų b a t e r i j a pradėjo formuotis 1920 XII 1 A. Panemunėj. Baterija kautynėse nedalyvavo. 1928 pavadinta 5 baterija. 4 b a t e r i j a, sudaryta iš 1-mo art. pulko 1-os baterijos 2-ro būrio, pradėjo žygius 1919 III 24 prie Alytaus. IV 4 2-ras būrys drauge su 1 p. pulku kovėsi su bolševikais ties Valkininkais, Varėna ir Bobriškiais. Tą dieną išleido 115 granatų ir 35 šrapnelius. į Ukmergės apylinkę ir kovėsi prie Lyduokių, Žemaitkiemio ir Kurklių. V 18 atėmė iš bolševikų vieną patranką ir 180 sviedinių. Vėliau dalyvavo kautynėse prie Anykščių, Andrioniškio, Klovainių ir Lebūnų. VI 2 būrys pavadintas 4-ta baterija. Nuvijus bolševikus ligi Daugpilio, baterija buvo iškelta i bermontininkų frontą ir sėkmingai kovėsi ties Baisogala, Linkaičiais ir Radviliškiu. 1920 I baterija sustoio Alytui. Vėliau dalyvavo su 1 p. ir 6 p. pulkais įvairiose kautynėse Varėnos, Vilniaus ir Lentvaravo apylinkėse. Po kautynių sustojo Lyduokių dvare, netoli Ukmergės. Vėliau išsikėlė į Klaipėdą, kur ir dabar stovi. 1926, išformavus 1-mą pulką, priskirta prie 2-ro artil. pulko. 1 0 b a t e r i j a pradėjo steigtis 1920 VII 24 A. Panemunėj. IX 15 baterijai įsakyta vykti į Vilnių. X 9 priskirta prie 7 p. p., su kuriuo tą pačią dieną pasitraukė Maišiogalos link. Keletui dienų praslinkus, baterija buvo priskirta prie 4 p. ir dalyvavo kautynėse Musninkų apylinkėj. Ligi paliaubų su lenkais baterija priklausė 3 divizijonui, o paskui iškelta į 4 divizijoną. Iš Musninkų išsikėlė į Suvalkų kraštą, į Antanavo dvarą, o vėliau į Alytų. 4-tas divizijonas pavadintas 4 art. pulku. 1926 iš šio pulko išsikėlė į Kėdainius ir priskirta prie 2-ro artilerijos pulko. 1928 pavadinta 3 baterija. Vėliau suformuotos baterijos kautynėse nedalyvavo. Kautynėse žuvo šie pulko kariai: 1) leit. J. Stapulionis, 2) eil. Vacbergas, 3) eil. Lazauskas, 4) eil. Žaltauskas ir 5) eil. Sakavičius. Apdovanota Vyčio kryžium 10 karininkų ir 34 kareiviai.
The regiment was founded on 2 March 1920. [2]
The regiment was founded on 30 March 1921. [2]
The regiment was founded on 1 December 1918. [2]
|
| Military history of Lithuania |
The military history of Lithuania spans the nation's entire history.
Inspiring articles - Military history of Australia, Military history of Australia during World War I, Military history of Australia during World War II, History of the British Army, Timeline of the British Army, Recruitment in the British Army |
| Miscellaneous |
| Įdomūs -
Lietuvoje gimęs jėzuitas, lydėjęs Joną III-ąjį žygio į Vieną metu
Etat zaciężnych sił zbrojnych Rzeczypospolitej od 1690 r. wynosił: w armii koronnej — husaria 2810 ludzi, pancerni 8500, chorągwie lekkie 2500, arkabuzeria 1000, piechota 11 400, dragonia 3500, piechota węgierska 650, w armii litewskiej — husaria 620, petyhorcy, czyli litewski odpowiednik pancernych, 2170, kozacy 810, rajtarzy 600, piechota 2670, dragonia 1140, piechota węgierska 600. [1]
|
| Uhlan pulkai in Saxon service | ||||||||||||||||
Various
|
| 3rd LT Light Vol. Inf. Battalion (1792) | ||||||||||||
|
According to Gembarzewski, the 3rd Lithuanian Light Volunteer Infantry Battalion ( Polish: Bataljon 3-ci Lekkiej Piechoty Ochotników W. Ks. Lit.) was formed on 22 May 1792, but was disbanded on 23 September 1792 by Targowica Confederation. [1]
|
| Lithuanian Fusilier Battalions |
Sources:
|
Brigadier bei der litthauischen Gensdarmerie - p176, https://www.google.com/books/edition/Geschichte_des_k%C3%B6niglich_preussischen_S/DUAZAAAAIAAJ?gbpv=1
From 1817 it was associated with the Lithuanian corps, composed of two infantry divisions, a brigade of grenadiers, a brigade of artillery, and a division of Uhlans, recruited exclusively in Lithuania. - page 279, https://archive.org/details/dli.ministry.01141/page/279/mode/2up?q=Lithuanian
| OoBs of 1831 | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
Overview of Gelgaudas' corps after its division in Kuršėnai on June 27th. [1]
mit Inbegriff der später zugestoßenen Abtheilung Koß.
Nach Chłapowski's Übertritt nach Preußen vereinigten sich noch mit Roland: Vom 2. und 4. Jäger.Rgt. die Officiere und etwa 180 Mann. 2 schwere und 2 leichte reitende Gesch. unter Czetwertyński.
Stand der polnischen Armee, die den Marsch am rechten Ufer des Bug machte. [2]
Stand der polnischen Streitkräfte am 22. August 1831. [3]
Stand der polnischen Armee Übertrittes nach Preussen am 26. September 1831. [6]
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
1830–1831 m. prasidėjus sukilimui Lenkijoje ir Lietuvoje, Taujėnų dvaro savininkas grafas Benediktas Morikonis subūrė vietinių sukilėlių dalinį, o jo raitininkus aprengė vengrų husarų uniformomis, kurias grafas išsaugojo nuo 1812 m. Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I žygio į Maskvą. - 2016 VDKM psl.58
| ==== Uprising of 1863 ==== |
|
Pagrindinis informacijos šaltinis: mjr. Aleksandro Ružancovo straipsniai, publikuoti žurnale „Trimitas“ 1938 m. The Battle of Paberžė took place on March 27, 1863, in Paberžė, during the Uprising of 1863. Already from March 6, the Lithuanian Roman Catholic Priest Antanas Mackevičius gathered rebels in the forests of Miegėnai village (now Kėdainiai District Municipality), near Paberžė village. Somewhere a bit further, another rebel group also began assembling. The rebel groups were strengthened by volunteer students from Panevėžys. At the same time, the Russians attacked the rebels with two rows, one from two companies and the other with a battalion of four companies. At the head of 120 rebels, Balys Dluskis (Jablonauskas), the military commander of the Kaunas Governorate, forced the Imperial Russian units out of the forest and stopped the two Russian rows from combining. For 2 kilometres, the rebels pursued the defeated Russians. The casualties of Dluskis' group were two killed and about 30 wounded. In this fight, the rebels skillfully learned how to use the cover provided by the trees. However, out of the total 600 rebels that had come together, only 300 remained, because the unprepared rebels, mostly peasants, disbanded and went home. Out of the remaining 300, Dluskis dismissed half of them. Out of the remaining men, two groups were formed. The 120-man group was handed over to Antanas Mackevičius, while Dluskis picked 40 young men for his platoon. They were selected for this platoon based on their ability to march 8 miles a day and feed on bread and water for 3 days. Dluskis and his platoon marched to Krakės town. 1863 m. kovo 27 d. Paberžė Dar nuo kovo 6 d. kun. Antanas Mackevičius rinko sukilėlius Miegėnų kaimo (Kėdainių apskr.) miškuose, ties Paberžės bažnytkaimiu. Kiek toliau kūrėsi kita sukilėlių rinktinė. Rinktines sustiprino atvykę iš Panevėžio savanoriai moksleiviai. Tuo pat metu rusai užpuolė sukilėlius 2 voromis, viena – 2 kuopų, kita – bataliono (4 kuopų). Sukilėliams vadovavęs Kauno apskrities karo viršininkas Balys Dluskis (Jablonauskas) su 120 sukilėlių išmušė priešą iš miško ir neleido rusų voroms susijungti. Sukilėliai persekiojo rusus 2 km. Dluskio rinktinėje buvo užmušta 2 žm. ir sužeista apie 30. Šiose kautynėse sukilėliai gerai išmoko naudotis medžių priedanga. Rusai pasitraukė. Bet ir sukilėlių rinktinėse iš 600 žmonių liko apie 300, nes neaprengti savanoriai – valstiečiai sugrįžo į namus. Dluskis paleido pusę likusių sukilėlių. 120 žmonių rinktinę atidavė vadovauti kun. Mackevičiui, o pats atrinko sau 40 jaunuolių. Į savo būrį parinko žmonės, kurie sugebėtų žygiuoti po 8 mylias per dieną ir po 3 dienas maitintis duona ir vandeniu. Su savo būriu Dluskis nužygiavo į Krakių miestelį (Kėdainių apskr.). The Battle of Vilkija took place on March 28, 1863, in Vilkija, during the Uprising of 1863. 1863 m. kovo 28 d. Vilkija Sukilėlių būrys ties Vilkija (Kauno apskr.) užpuolė prie Nemuno upės stovėjusią rusų imperatoriaus šeimos šaulių bataliono pirmąją kuopą. Sukilėliai buvo užėmę labai gerą poziciją, miško apaugusį kalną, priešas neturėjo kur pasislėpti ir greit pasitraukė, nustojęs 36 karių nukautais ir sužeistais. Sukilėliams teko daug gerų šautuvų, kuriuos jie labai brangino, nes patys buvo ginkluoti tik iš dalies kariškais šautuvais, kiti turėjo tik medžioklinius šautuvus, dalges, kirvius ar peilius. The Battle of Aukštdvaris took place on March 29, 1863, in Aukštdvaris, during the Uprising of 1863. 1863 m. kovo 29 d. Aukštadvaris Aukštadvario (Kauno apskr.) 14 km. į r.p. nuo Ariogalos miškuose įsteigė stovyklą Kauno jaunimo būrys, kuriam vadovavo Žarskis. Vėliau vadovybė perėjo į Balio Kolyškos rankas. Rinktinė išaugo ligi 400 žmonių. Būriams vadovavo Radavičius ir Žarskis. Prie sukilėlių prisidėjo ir kun. Antanas Norvaiša, jam atvykus į stovyklą ten pradėjo rinktis ir valstiečiai. Rinktinės vadas nesirūpino rinktinės saugumu, žinodamas, kad priešas yra netoli. Rusų Koporskio pulko batalionas netikėtai puolė sukilėlių stovyklą. Sukilėliai iš karto pakriko ir pabėgo į mišką. Kolyškai pavyko sutvarkyti dalį savo šaulių ir dalgininkų. Su jais jis ketino priešpuolimu nustumti priešą iš jo užimtos stiprios pozicijos. Bet jėgos buvo nelygios, sukilėliai netvarkingai pradėjo trauktis. 16 sukilėlių buvo nukauta, rusų sužeista keli kariai. Iš rinktinės pabėgo daugiau kaip 200 sukilėlių. Jų ginklai ir šaudmenys atiteko rusams. 1863 m. kovo mėn. pabaigoje V. Kaminskis pradėjo rinkti sukilėlius Balbieriškio (Marijampolės apskr.) apylinkėse. Tai buvo daugiausia b. Cibulskio būrio savanoriai, kiek anksčiau išsisiklaidę po susirėmimo su rusais. Į šią sukilėlių stovyklą atvyko pabėgęs iš Gardino Rusijos kariuomenės ats. kpt. Leonas Kulšickis, kuris pradėjo mokyti sukilėlius (Kulšickis, išėjus iš kariuomenės, įstojo tarnauti į geležinkelius ir gavo Gardino stoties viršininko vietą. Kovo 14 d. jis mėgino išvežti iš Gardino traukiniu visą Gardino sukilėlių, jaunų valdininkų ir moksleivių ešeloną Vilniaus kryptimi, tačiau rusų kariai sutrukdė Kulšickio žygį. Pats Kulšickis su keliais sukilėliais pabėgo garvežiu iki Pariečės stoties, iš čia pasitraukė į miškus). Balbieriškio stovykloje susirinko apie 200 sukilėlių, daugiausia valdininkų, buvusių karių, miestiečių ir jaunųjų bajorų. Tais laikais Suvalkų krašte ėjo tik vienas geležinkelis iš Kauno į Virbalį. Sukilėlių vadovybė rengėsi užimti geležinkelį. Jį saugojo 3 rusų pėstininkų kuopos. Žygiuodama miškais nuo Balbieriškio Kazlų Rūdos kryptimi, Kaminskio rinktinė nesusidūrė su priešu. 1863 m. balandžio 1 d. Prisiartinus sukilėlių rinktinei prie pat stoties, buvo pastebėta rusų kuopa, užėmusi poziciją prieš stotį ir pasirengusi ginti geležinkelį. Prasidėjo susišaudymas, kuris tęsėsi apie valandą. Pagaliau Kulčickis suriko: „Dalgininkai, pirmyn!“. Rusai pradėjo trauktis, sukilėliai juos persekiojo. Iš visos rusų kuopos tik keli kariai pasitraukė į stotį, kiti buvo išsisklaidę į miškus. Šiame susišaudyme buvo sužeistas tik vienas sukilėlis, varšuvietis Cieslinskis. Rusų kareivių nukauta 5 ir keli sužeisti. Sužeistas sukilėlis Cieslinskis buvo nugabentas į Kazliškių kaimą (7 km. į š.r. Nuo Kazlų Rūdos). Čia jį surado kazokų joja. Kazokai užmušė sužeistą sukilėlį. Vakare vienas iš sukilėlių vadų, Mročkovskis, mėgino su savo būriu padaryti ties geležinkeliu pasalą rusams. Buvo laukiama jų paspirties Kazlų Rūdai iš Kauno. Tačiau rusai nuėjo kitu keliu ir pasala nepavyko. Po kautyvių Kaminskis perdavė savo rinktinę atvykusiam plk. Aleksandrui Andruškevičiui, kuris buvo paskirtas sukilėlių vyriausybės Augustavo apskrities karo viršininku. Buv. rinktinės vadas iš vyko į Lenkiją formuoti naujos sukilėlių rinktinės. Tą pat dieną sukilėliai laimėjo kautynėse ir Kėdainių apskrityje. Ten, Krakių miškuose, netoli Tomo Kušleikos Bartkūniškio dvaro, rinko sukilėlius dr. Šilingas Ciškevičius (Kilinskis), Šulcas ir Kurnatovskis. Krakių rinktinė buvo labai stipri, susirinko daugiau kaip 800 sukilėlių. Jai vadovavo Rusijos kariuomenės ats. mjr. Tomas Kušleika. Rinktinėje, be bajorų ir jų dvariškių bei miestiečių, buvo nemaža ir sodiečių, surinktų sukilėlių būrio vado, tokio pat sodiečio Adomo Bičio (Adomas Bitis, kilęs iš Kėdainių aps., Pašušvio val., Mažuolių k. Po Lenčių kautynių pats virto sodiečių būrio vadu. Kovojo su rusais ligi vėlyvo rudens, vėliau emigravo į Prancūziją. Vargingai gyveno Paryžiuje, žibindamas gatvių žiburius. Mirė emigracijoje dar jaunas būdamas. Sukilimo metu turėjo 36 m. amžiaus). Bičio padėjėjas buvo buv. Rusijos kariuomenės karininkas Mamertas Gedgaudas. Prie Krakių rinktinės prisijungė ir sumuštas ties Aukštadvariu (Trakų aps.) Kolyška su savo būrio likučiais. Rusų kariuomenės vadovybė rimtai susirūpino sukilėlių jėgų sutelkimu. Prieš Kušleikos rinktinę buvo pasiųsta: iš Raseinių – pėstininkų batalionas (tais laikais 4 kuopų) ir husarų eskadronas, iš Kėdainių 3 pėstininkų kuopos ir dragūnų eskadronas. Sukilėliai užėmė poziciją ties Lenčių kaimu (apie 12 km. į š.-v. nuo Krakių miestelio). Dešiniam sparnui vadovavo Kolyška, centrui Bačkevičius, negausingiems sukilėlių raiteliams – Liaugaudas. Sukilėliai buvo išstatę ilgą ir silpną šaulių liniją. Prasidėjo susišaudymas, truko apie 2 val., sukilėliai susvyravo. Tuo laiku kautynų lauke pasirodė Dluskis su savo būriu. Šis būrys buvo sudarytas iš 40 rinktinių drąsuolių sukilėlių. Kitus savo vyrus Dluskis, po kautynių ties Miegėnais, perdavęs kunigui Mackevičiui. Skubėdamas pas Kušleiką, pakeliui Dluskis prijungė prie savo būrio Vincento Bialozoro būrį iš 60 žmonių. Teisingai įvertinęs padėtį po greito žvalgymo, Dluskis puolė priešo kairįjį sparną iš užnugario. Puolimas buvo staigus ir netikėtas. Rusai iš karto pakriko ir pasitraukė iš miško be jokios tvarkos. Iš Dluskio būro buvo nukautas karininkas Ambrozevičius. Rusai pasitraukė į Kėdainius. Tačiau gerokai sumažėjo ir sukilėlių rinktinė. Pačioje kautynių pradžioje dalis neįpratusių kariauti sukilėlių išsisklaidė ir grįžo į namus. Iš rinktinės atsiskyrė karininko Kilinskio būrys (apie 120 žmonių), kuris balandžio 2 d. susijungė su Šiluvos (Raseinių apskr.) miškuose su Tytuvėnų sukilėlių rinktine. 1863 m. balandžio 7 d. Tytuvėnai Tytuvėnų apylinkėse susirinko gera sukilėlių kuopa, apie 250 žm. Jai vadovavo sukilėlių vyriausybės paskirtas Raseinių apskrities karo viršininkas Žygimantas Citavičius. Rusų kariuomenės vadovybė pasiryžo išsklaidyti sukilėlius iš Lyduvėnų ir Šiluvos. Balandžio 7 d. buvo pasiųsta 4 pėstininkų kuopos ir 3 husarų eskadronai, žygiavo 3 voromis. Sukilėlių rinktinės vadas liepė karininkui Povilui Citavičiui padaryti pasalą prieš vieną iš žygiavusių rusų vorų. Iš pradžios sukilėliams pasisekė, po trumpo susišaudymo rusai pasitraukė. Tačiau greit po to jie sugrįžo ir puolė kairįjį sukilėlių sparną, kur stovėjo Ciškevičaus vadovaujamas būrys, prisjungęs prie Citavičiaus. Rusai sumušė sukilėlius ir įsiveržė į jų stovyklą. Citavičius su savo dalgininkais ketino gintis, bet taikli rusų šaulių ugnis išsklaidė vorą, pats jos vadas Citavičius buvo peršautas ir krito miške. Iš likusių sukilėlių, buv. rinktinės raitelių vadas sodietis Puidokas surinko apie 30 žmonių ir nuvedė pas Kušleiką ir Gedgaudą. Ciškevičiui pavyko laimingai pasprukti. Daugiau jis sukilime nedalyvavo. Kautynių metu Dluskis buvo 1.5 mylios atstu ir rengėsi vykti į pagalbą Citavičiui. Tačiau Dluskiui teko netikėtai perduoti savo būrį Kušleikai, nes pats Citavičius gavo įsakymą atvykti į Vilnių pas sukilėlių vadovybę. 1863 m. balandžio 9 d. Lekėčiai Po Kazlų Rūdos kautynių (balandžio 1 d.) V. Kaminskio įpėdinis, Aleksandras Andruškevičius su savo rinktine, persekiojama per kelias dienas rusų, pasitraukė į šiaurę ir, aplenkęs Višakio Rūdą, bei Karčrūdę, sustojo ties Lekėčiais (Šakių apskr.). Tai buvo balandžio 7 d., o jau kitą dieną pasirodė rusai. Sukilėliai pasitraukė prie Šetijų kaimo, o iš ten Zapyškio kryptimi. Balandžio 9 d., apie 10 val. Andruškevičius sustabdė rinktinę miške, kalvoje tarp balų, ties eigulio Palivaičio sodyba. Čia rinktinės vadas nusprendė kautis su priešu. Pradėta stiprinti pozicija, pilti šancus toje pusėje, iš kurios buvo laukiami rusai. Tačiau gana greit darbą teko mesti. Sukilėlių patruliai pranešė, kad artinasi rusų priešakinė sauga, apie 50 pasienio apsaugos raitelių. Pasieniečiai puolė sukilėlių stovyklą, tačiau sukilėliai, jau pusėtinai įsitvirtinę pozicijoje ir apsaugoti nuo priešo kulkų, savo taiklia ugnimi privertė rusus pasitraukti. Tuojau po to sukilėlius puolė pasieniečių eskadronas ir kazokų šimtinė-eskadronas, tačiau ir šie nieko nelaimėjo. Apsikasę sukilėliai laikėsi tvirtai. Kavaleriją pakeitė pėstininkai, jų buvo 9 kopos. Prasidėjo smarkus susišaudymas, kuris tęsėsi apie 3 val. Rusai mėgino apsupti sukilėlių poziciją balomis. Andruškevičius negalėjo panaudoti prieš rusus savo dalgininkų, o šaulių jis turėjo nedaug. Apie 19 val. Pasinaudodami patamsėmis sukilėliai pasitraukė nuo priešo. Kautynės brangiai kaštavo sukilėliams. Nukauta 15 žmonių, jų tarpe Boleslovas Denelis ir Stanišauskas, kapralas Vladislovas Grabovskis. Buv. Gardino geležinkelio stoties viršininkas kpt. Kulčickis buvo sunkiai sužeistas ir draugų nuneštas į balą. Jis dar ilgai gynėsi, pagaliau buvo suimtas. Po dviejų dienų kpt. Kulčickis mirė Kauno ligoninėje. Kautynėse pasižymėjo rusų kariuomenės bėgliai: husaras Sakalauskas (Vilniaus stalius), karininkas Gaubė (pravoslavas), o taip pat jaunutis, vos 16 metų amžiaus, studentas Čverčevskis. Andruškevičius nuvedė savo rinktinę į Seinų apskritį. 1863 m. Balandžio 11 d. Kalvarija Sukilėliai užėmė Kalvarijos miestą. Tai buvo Vaclovo Akordo surinktas Kalvarijos apylinkėse būrys. 1863 m. Balandžio 11 d. Misiūnai Rusų plk. Božereninovo rinktinė (2,5 kuopos) puolė Boleslovo Kolyškos būrį (70 žmonių) ties Misiūnais (Girkalnio v., Raseinių apskr.). Sukilėliai buvo sustoję Kaisarienės (arba Kaizerienės) miškuose. Rusai iš karto pradėjo skverbtis į mišką, norėdami apsupti sukilėlius, tačiau manevras nepavyko ir sukilėliai laimingai išėjo iš kautynių ir atsipalaidavo nuo priešo. Prisidėjęs prie sukilėlių Peterburgo Konstantino karo mokyklos kariūnas Tadas Nemčikovskis buvo nukautas. Kolyškos karininkas Žarskis, kurį Kolyška dar prieš kautynes buvo atskyręs su 80 sukilėlių būriu nuo savo rinktinės, mėgino pulti rusus iš pasalų, tačiau jie nužygiavo kitu keliu į Raseinius. Kolyška laimingai pasiekė Sierakausko stovyklą, prie vado jisai pasiliko jau iki pat galo. 1863 m. Balandžio 12 d. Bielaniškiai Šiaulių apskrities karo viršininku sukilėlių valdžia paskyrė kar. Joną Stanevičių (Pisarskį), kuris seniau tarnavo rusų kariuomenėje ir dalyvavo Kaukazo karuose, o 1848 metais su 2 broliais dalyvavo Poznanės sukilime. Bielaniškių (gal būt Birbiliškių) palivarke susirinko 98 savanoriai, jų tarpe ir vado brolis Povilas Stanevičius. Sukilėlių vadas Jonas Stanevičius aprūpino sukilėlius arkliais ir išsiuntė į kaimus varyti į sukilėlių stovyklą savanorius ir paimti dalges. Prieš sukilėlius iš Šiaulių miesto buvo pasiųsta majoro Svirskio rinktinė (Narvos pėst. pulko 2 kuopos ir dragūnų eskadronas). Stanevičius liepė užtaisyti medžioklinius šautuvus kulkomis ir surengė pasalas. Rusai žygiavo vora ir nelaukė priešo puolimo. Taikli sukilėlių šaulių salvė iš karto sustabdė rusus, jų gretose buvo daug nukautų ir sužeistų. Tačiau sumišimas truko neilgai, rusai tęsė puolimą. Sukilėliai pasitraukė, keli sukilėliai buvo sužeisti, o 2 nukauti ir palikti kautynių lauke. Rusai užėmė Bielaniškių palivarką. Jame jie rado sukilėlių paliktus arklius ir juos paėmė. Į palivarko trobas buvo sunešti nukauti kautynėse rusų kareiviai. Po to trobos buvo padegtos. Kalbama, kad rusai norėjo paslėpti nuo gyventojų savo nuostolius. 1863 m. Balandžio 14 d. Antakalnis Trakų apylinkėse tos apskrities I-osios sukilėlių rinktinės vadas Feliksas Vislauchas organizavo rinktinę, prie jos prisijungė Koreivos bei Kučevskio sukilėlių būriai. Greit Vislaucho rinktinėje susirinko daugiau kaip 130 savanorių. Prieš sukilėlius iš Žaslių geležinkelių stoties Gegužyno bažnytkaimio kryptimi išėjo plk. Skordulio rinktinė (2 kuopos ir 27 kazokai). Į Žiežmarių miškus rusai ėjo 2 voromis, vienai vadovavo pats rinktinės vadas, antrai kapitonas Fetovas. Pirmoji vora nesusitiko su priešu, antroji vora susidūrė su sukilėliais ties Antakalnio viensėdžiu (Žaslių v., Trakų apskr.). Rusams nepasisekė. Taiklia sukilėlių ugnimi iš rusų gretų buvo nukauta ir sužeista net 36 kariai. 1863 m. balandžio 17 d. Merkinė Vakare 30 sukilėlių būrys persikėlė per Nemuną ir užmušęs akcizo valdininką, įsiveržė į Merkinę (Alytaus apskr.). Tačiau miestelio įgula (Donų kazokų komanda Nr. 42) atstūmė sukilėlius nuo miestelio. Vienas sukilėlis buvo nukautas. 1863 m. balandžio 19 d. Lipskas (Augustavo apskr.) Apylinkėse stovėjo Ramotovskio sukilėlių rinktinė. Jis parinko sukilėliams labai gerą vietą Štabino miškuose, vad. Ožių rinka. Tai buvo pačios gamtos įrengta tvirtovė. Į šią stovyklą atvyko ir Andruškevičius su savo rinktine po Lekėčių kautynių (IV.9.). Iš viso rinktinėje susirinko daugiau kaip 400 sukilėlių. Iš Gardino prieš sukilėlius buvo pasiųsta plk. Pencherževskio vora (3 pėst. kuopos ir ½ ulonų eskadrono). Rusai mėgino apsupti sukilėlių stovyklą, bet sukilėliai atsišaudė ir privertė rusus atsitraukti. Sukilėliai turėjo prastus šautuvus, visus medžioklinius. Buvo tik vienas kariškas šautuvas, kurį atsinešė pabėgęs iš prūsų kariuomenės kareivis Šulcas. Pas sukilėlius buvo užmušti sukilėlių vadas Ivaškevičius ir savanoris Racišas. 1863 m. balandžio 20 d. Lakštučėnai (Eišiškių apyl.) Išsiųsta iš Gardino plk. Vernerio kuopa (3 pėst. kuopos ir 1 dragūnų eskadronas) puolė Norbuto rinktinės stovyklą ties Lakštučėnais (Lydos apskr.), 18 km. į p.-v. nuo Eišiškių). Sukilėlių pozicija buvo nepatogi. Norbutas sustatė sukilėlius šaulių grupėmis po 3 žmones už medžių. Rusai 2 kartus puolė sukilėlius, bet buvo atmušti. Po antro rusų puolimo Norbutas iš karto pradėjo priešpuolimą ir pastūmė juos. Tačiau kairysis sukilėlių sparnas neatlaikė ir pakriko. Norbutas palaikė savo kairįjį sparną, dar kartą atmušė rusus ir pradėjo trauktis. Sukilėlių pusėje nukauta 7 žmonės, jų tarpe sukilėlių rinktinės vado giminaitis, 17 metų amžiaus jaunuolis V.Norbutas ir buvęs inžinerijos karininkas Vladislovas Novickis; sužeistų buvo daugiau. Pas rusus užmušta ir sužeista 42 kariai. Plk. Verneris persekiojo Norbuto rinktinę, be to jai grąsė iš sparnų mjr. Timofejevo ir plk. Alchazovo voros. Tai privertė Norbutą padalinti rinktinę į būrius ir paleisti juos įvairiomis kryptimis. 1863 m. balandžio 21 d. Staniunykai (Eišiškių apyl.) Rusų plk. Alchazovo ir mjr. Timofejevo voros susidūrė su vienu iš buv. Norbuto rinktinės sukilėlių būriu. Jam vadovavo Leonas Krainskis. Susidūrimas įvyko ties Staniunykų kaimu (21 km. į p.-r. nuo Eišiškių). Sukilėliai išbėgiojo nustoję 12 žm. Sunkiai sužeisti Konopackis, Pranckevičius ir Cimermamanas (Vilniaus gimnazijos VI k. mokinys) buvo paimti į nelaisvę. 1863 m. balandžio 21 d. Genėtiniai (Raguvos apyl.) Rusijos kariuomenės rinktinė iš kelių pėstininkų kuopų, ulonų eskadrono ir kazokų, vadovaujama mjr. Kavro, žygiavo į Raguvos miškus. Žemaičių sukilėlių būriai balandžio mėn. rinkosi Kremeciškių (Kėdainių apskr.) miškuose. Jiems vadovavo pats Žygimantas Sierakauskis, perėjęs į sukilėlių pusę Rusijos kariuomenės gen. štabo kapitonas. Jo štabo viršininku buvo Stanislovas Laskauskis. Balandžio 18 d. prie Sierakauskio prisijungė Boleslovo Kolyškos sukilėliai, o naktį iš balandžio 18 d. į 19d. ir kun. Mackevičius. Jo būryje buvo daugiausia sukilėlių–kaimiečių. Sierakauskis, turėdamas valdžioje daugiau, kaip 300 žm. rinktinę, per Truskavą, Anciškį ir Vadoklius (Panevėžio apskr.) perėjo į Raguvos miškus. Ties Genėtinių kaimu jis užėmė gerą poziciją krūmuose. Palei krūmus pelkėta pieva ėjo prastas kelias. Kairiajam sukilėlių sparnui vadovavo Kolyška, viduryje buvo vadu pats Sierakauskis, o dešinajame sparne buvo sustatyti dalgininkai kun. Mackevičiaus vedami. Jie turėjo pulti sumišusį priešą ir atkirsti jam atsitraukimą. Pasala buvo puikiai sumanyta ir puikiai pavyko. Priešakinę kazokų joną sukilėliai praleido ramiai. Pasirodė pėstininkai. Jie buvo susėdę vežimuose ir nesitikėjo sutikti priešą tokioje nepatogioje pozicijoje. Staiga pasigirdo šūviai . Priešo kariai iš karto sumišo. Karininkų ir puskarininkių tvarkomi rusų pėstininkai šaudė į sukilėlius, tačiau šaudė prastai. Matydami krintančius draugus, nukautus ir sužeistus, rusai pradėjo veržtis į dešinįjį sukilėlių sparną, norėdami atsipalaiduoti nuo priešo ir pasitraukti. Čia juos pasitiko kun. Mackevičius su savo dalgininkais. Rusai mėgino pulti sukilėlius durtuvais, bet dalgininkai 6 kartus atmušė priešo puolimus. Norėdami pasitraukti rusai visai pakriko ir pradėjo bėgti pelkėmis. Pelkės buvo šlapios ir bėgliai greitai įklimpdavo iki kelių ir net giliau. Ne vienas rusas buvo čia nušautas, o jo geras šautuvas ir šaudmenys perėjo į sukilėlių rankas. Kautynės pasibaigė visišku priešo voros išvaikymu. Daugiau kaip 40 rusų karių buvo nukauta, 60 sužeista. Didelis skaičius gerų šautuvų ir visa gurguolė perėjo sukilėliams, tai buvo nemenkas grobis. Parinkta Sierakauskio pozicija buvo tiek patogi, kad iš pačių sukilėlių buvo nukauta tik 2 žmonės, o 4 sužeisti. 1863 m. balandžio 24 d. Juodoji Brasta (Augustavo apyl.) Kautynės įvyko Lietuvos pietuose, tarp Juodosios Brastos ir Balinkos (15 km. į rytus nuo Augustavo miesto). Čia Aleksandro Andruškevičiaus ir Vaverio (Konstantino Ramotauskio) sukilėlių rinktinę puolė pasiųsta iš Suvalkų papulkininko Artemjevo vora (4 pėstininkų kuopos ir kazokai). Kautynės pasibaigė nelaimingai: daug sukilėlių buvo užmušta ir sužeista, kiti pasislėpė Augustavo miškuose. Nukautų tarpe buvo pats rinktinės vadas Andruškevičius, kpt. Gaubė, viršila Boryslavskis ir Javorskis. O šiaurės Lietuvoje laimė vis dar buvo sukilėlių pusėje. Po Genėtinių kautynių Sierakauskio ir kun. A. Mackevičiaus rinktinė sustojo ties Jasnagurka (Raguvėlės rajone). Iš čia sukilėliai per Marijamboro dvarą ir Karsakiškio miestelį nužygiavo į š.r. nuo Panevėžio miesto. Pas Sierakauskį atvyko iš Žaliosios – Zelionkos (Troškūnų v.) sukilėlių būrys, vedamas E. Liutkevičiaus ir Jasinskio, o taip pat Stanislavo Kozakauskio (Kosakovskio) būrys iš Ukmergės. 1863 m. balandžio 26 d. Panevėžio apskr. Rusai mėgino pulti sukilėlius. Šįkart jų buvo bemaž dvigubai daugiau, negu ties Genėtiniais. Majorų Kavro ir Chitrovo voros susijungė ir puolė sukilėlius. Kolyškos šauliai pirmieji pradėjo šaudyti iš miško, prisidengdami medžių kamienais ir kelmais. Rusai greiti pasitraukė, palikę lauke 9 nukautus kareivius. Sukilėliai nuostolių neturėjo. Sukilėlių vyriausybė buvo užpirkusi Prūsuose ginklų ir šaudmenų. Rusijos – Prūsų sieną saugojo gana stiprios rusų pasieno apsaugos tarnybos. Pasiimti ginklus buvo pavesta Dluskiui (Jablonauskui). Jis su savo būriu (85 žm., kitomsi žiniomis 250 – 300 žm.) įbaugino pasieniečius ir privertė juos susitelkti didesniais būriais. Pasiėmę atgabentus prie pat sienos ginklus ir pusę šaudmenų, skirtų žemaičiams, sukilėliai skubėjo atgal, norėdami greičiau atgabenti ginklus ir šaudmenis ir išdalinti juos žemaičių būriams. 1863 m. balandžio 27 d. Šakviečio km. (Tauragės apskr.) Rusų rinktinė (2 pėstininkų kuopos, šaulių ir pasienio apsaugos daliniai) staiga puolė sukilėlius ties Šakviečio kaimu (Batakių v. , Tauragės apskr.). Dluskis buvo parinkęs savo būriui gerą poziciją, todėl sukilėliams po susišaudymo, kuris tęsėsi apie 4 val., pavyko atremti rusus, išmušti juos iš miško ir priversti trauktis. Sukilėlių gretos gerokai praretėjo, sveikų liko apie 70 žm., 2 buvo nukauti, 3 mirtinai sužeisti, 11 – lengvai. Rusų: kautynių lauke buvo palikti 7 lavonai ir 2 sužeisti, be to 11 sužeistų buvo nugabenta į Tauragę. 1863 m. balandžio 28 d. Birbiliškių km. (Šiaulių apskr.) Dvi rusų kariuomenės voros puolė Stanevičiaus sukilėlių rinktinę Birbiliškių (Šiaulių apskr.) rajone. Sukilėliai buvo smarkiai įsitvirtinę miške tarp pelkių, visos prieigos užverstos nukirstais medžiais. Taip pasitikdavo rusus Kaukazo kalniečiai, kurie anais laikais tebekovojo su rusais dėl savo krašto laisvės. Pasirodo, kad kaukaziškas įtvirtinimų būdas tinka ir Lietuvos miškams. Iš pradžių maskoliai (Telšių vora) išstūmė sukilėlius, bet greit turėjo pasitraukti. Nieko nelaimėjo ir antroji Viekšnių vora. Susišaudyme žuvo nemaža rusų kareivių, kiti paskendo pelkėse. Iš 200 sukilėlių buvo nukauta tik 2, keli sužeisti. 1863 m. balandžio 30 d. Šešuolėliai Vilniaus apskrities karo viršinininko Horodenskio (Kežgailos) rinktinė, susijungusi su Trakų I rinktine, persikėlė per Nerį ties Čiobiškiu (Ukmergės apskr.). Tai įvyko bal. 29 d. Susijungusi rinktinė turėjo 240 šaulių ir 80 dalgininkų, vadovybę perėmė Kežgaila. Sukilėliai žygiavo per Kivonių kaimą, Širvintų miestelį į Šešuolių miestelį. Čia sukilėlius puolė stipri rusų kariuomenės vora, atžygiavusi iš Vilniaus. Maskolių vadas plk. Kremeris turėjo 5 pėstininkų kuopas, dragūnų ir kazokų dalinius. Smarkiose kautynėse buvo nukautas sukilėlių rinktinės vadas Kežgaila. Sukilėliai pasitraukė Ukmergės ir Didžiadvario (Giedraičių valsč.) kryptimis. Jų nuostoliai buvo dideli: nukauta 23, sužeista 19. Tarp nukautų minėtini, be Kežgailos, karininkai Povilas Sėliava, Juozapas Butrimavičius, Justinas Birela, Adomas Liutkevičius, Mykolas Bagdonavičius ir kiti. Rusai pribaigė paliktus kautynių lauke sužeistuosiu, išniekino nukautus: nukirto galvas, išplėšė akis, degino plaukus ir kūnus. 1863 m. gegužės 5 d. Medeikiai Sierakauskas pasiuntė Kasperą Maleckį su jo 8 batalionu į Ukmergės apskritį. Maleckis turėjo sekti rusų gen. Ganeckio kariuomenės dalinius. Didžiulė sukilėlių vora traukė į rytus, Dinaburgo (Daugpilio) kryptimi. Vidudienį, kai vora prisiartino prie Svėdasų miestelio, Sierakauskas suskirstęs savo kariuomenę į tris voras. Kairioji, Kolyškos vora (1 ir 2 batalionai) nuėjo Biržų kryptimi, vidurinioji, paties Sierakausko (4, 5, 7 ir 9 batalionai) žygiavo per Salas, Skapiškį, Pandėlį, Panemunį ir Papilį. Dešinioji, kunigo Mackevičiaus vora (3 ir 6 batalionai) ėjo per Kamajus ir Rokiškį. Visa kariuomenė turėjo vėl susijungti prie Kuršo pasienio Medeikių kaime (Biržų apskr.) Žinia apie didelės sukilėlių voros žygį greit pasiekė Vilnių. Generalgubernatorius Nazimovas liepė veikiančiam Ukmergės apskr. gen. Ganeckiui pulti sukilėlius. Tačiau Ganeckis gavęs klaidingą pranešimą apie sukilėlių jėgas, jam atrodė, kad Sierakausko kariuomenė sudaryta net iš 20.000 sukilėlių. Todėl gen. Ganeckis pasiskubino grįžti į Ukmergę ir iš čia pasiėmė dar keletą dalinių. Geg. 5 d. Geneckis išėjo iš Ukmergės ieškoti sukilėlių. Jo valdžioje buvo: pėstininkų – 6,5 kuopos, kavalerijos 1,5 eskadrono ir 2 kazokų šimtinės (atitinka eskadroną). Anykščiuose Ganeckis padalino kariuomenę irgi į 3 voras, bijodamas, kad sukilėlių voros neapsuptų rusų. Rusų voroms vadovavo pats gen. Ganeckis, mjr. Hilsebachas ir mjr. Merlinas. 1863 m. gegužės 5 d. Dubičiai Rusai puolė Narbuto sukilėlių stovyklą ties Dubičiais (Lydos apskr.). Sukilėlių buvo apie 120, maskolių – 2 pėst. kuopos. Rusų vadas kpt. Timofejevas persirengė žveju ir valtimi priplaukė prie pat stovyklos, gerai išžvalgęs vietovę ir laimingai sugrįžo prie voros. Po to rusai puolė iš tos pusės, iš kurios nebuvo rusų laukta. Sukilėliai pralaimėjo. Pats rinktinės vadas Narbutas buvo sužeistas. Draugai norėjo išnešti jį iš kautynių, tačiau kita kulka mirtinai sužeidė vadą. Rusai savo papročiu išžudė daug sužeistų sukilėlių, jų tarpe karininkus Tamošių Skirmantą, Joną Juodką ir kt. Tik dr. Piaseckis ir kiti 8 sužeisti išliko gyvi. Taip žuvo narsiausias Lydos apskr. Sukilėlių vadas Narbutas, kurį rusų vadovybė laikė ypačiai pavojingu priešu. (B. d.) https://journals.lka.lt/journal/ka/article/900/file/pdf Antnevėžio pulkas - https://archive.org/details/lietuviskoji-enciklopedija-t.-1-1933/page/n401/mode/2up?q=pulkas http://senas.lnb.lt/lnb/selectPage.do?docLocator=FB12BC8629B311E2ACFB746164617373&inlanguage=lt talpykla.elaba.lt/elaba-fedora/objects/elaba:1907356/datastreams/MAIN/content https://genealogia.okiem.pl/powstanies/index.php?nazwisko=%C5%BBarski |
| Lithuanian regiments 1919–1940 |
|
11th Infantry Regiment (Lithuania) The regiment was founded on 14 October 1920. [1] [2]
13th Infantry Regiment (Lithuania) The regiment was founded on 14 October 1920. [2]
The regiment was founded on 1 February 1920. [2]
The regiment was founded on 1 September 1922. [2] Antras pasienio pulkas pradėtas formuoti Biržuose 1922 IX 1 įsakymu. Saugojo pasienį; vadovavo mjr. Birontas. Išformuotas 1923 VIII 20.
3rd Dragoon Regiment (Lithuania) The regiment was founded on 1 October 1920. [2] 1920 lenkams veržiantis į Lietuvą X 6—7 Panemunėje buvo pradėtos organizuoti raitininkų šimtinės, kurios pavadintos Geležinio Vilko šimtinėmis. Tų metų X 16 jų formavimas buvo perkeltas į Raudondvarį. 1920 XII 7 šimtinė pavadinta 3 raitelių Geležinio Vilko pulku. 1921 I 25 I eskadronas išvyko į frontą ir sustojo Utenos aps. Vyžuonų dvare, bet 1921 V persikėlė į Ukmergės aps. Taujėnų dvarą. 1921 VI 10 pulkas, išskyrus I eskadroną, buvo perkeltas į Kauną, į dabartines gusarų kareivines, o tų pat metų XI 2 į Vilkaviškį. 1922 I 1 pulkas turėjo 3 eskadronus ir 4 komandas (618 žmonių ir 450 arklių). 1922 IV 4 pulkas gavo 3 D. Geležinio Vilko pulko vardą. 1923 I 1 turėjo 3 esk. ir 6 komandas, iš 775 D. ir 436 arklių. 1922 IX gale pulkas buvo perėjęs į Anykščių raioną, 0 1923 II persikėlė į Uteną ir užėmė demarkacijos liniją nuo Giedraičių ligi Latvijos 1923 IV 17 ir V 25 dalyvavo kautynėse su lenkais. Pagerėjus mūsų politinei padėčiai, 1923 XII 31 pulkas buvo išformuotas. 1935 VIII 15 atgaivintas III D. Geležinio Vilko pulku ir jo vadu paskirtas gen. št. plk. ltn. Reklaitis. Ligi 1936 VI 3 pulkas vadinosi 3-ju kavalerijos pulku, o 1936 pavadintas 3-ju D. Geležinio Vilko pulku.
1st Artillery Regiment (Lithuania) The regiment was founded on 6 January 1919. [2] 2nd Artillery Regiment (Lithuania) The regiment was founded on 19 October 1919. [2]
2 b a t e r i j a įsteigta 1919 III A. Panemunėi. 1 būrys tuojau išvyko į Vilniaus frontą prieš bolševikus. IV 2 1 būrys turėio pirmąsias kautynes ties Strašiūnais ir Žasliais. Išleido 57 sviedinius. Tose kautynėse žuvo vyr. telefonininkas Vacbergas. Paskui būrys kovėsi su bolševikais ties Žasliais, Strašiūnais, Gurkliais ir Pakalniškiais. Kautynėse dalyvavo iki IV 13. Vėliau ir 2 būrys iš A. Panemunės atvyko į Vilniaus frontą. V 24 1 būrys išvyko į Kėdainių frontą ir vijo bolševikus ligi Dauguvos, o 2 būrys liko Žaslių — Žiežmarių rajone ir pirmą kartą kovėsi su lenkais VII 9 Žiežmarių apylinkėj. VIII 1 jis išvyko į Dauguvos frontą ir susijungė su 1 būriu. VIII 29 baterija pirmą kartą apšaudė Daugpilio tiltus ir miestą. Rugsėjo mėn. baterija užėmė pozicijas Alūkštos apylinkėi. 1920 VII 7 baterija su 3 D. p. išvyko į Suvalkų frontą prieš lenkus. Čia pirmos kautynės įvyko Lazdijų raione. X I išsikėlė į Varėnos — Merkinės frontą, o 4 d. sėkmingai kovėsi ties Varėna. X 9 visa baterija iš Valkininkų išvyko į Vilniaus frontą prieš Želigovskį ir tos pat dienos vakarą jau kovėsi ties Vokės dvaru. Kautynės pasibaigė 1921 III 23. Baterija išsikėlė į A. Panemunę, vėliau stovėjo Kėdainių—Jonavos apylinkėse, 1922 pabaigoj su pulku išsikėlė į Kėdainius, kur ir dabar stovi. 5 b a t e r i j a pradėjo formuotis 1919 VII 13. Netrukus ji išvyko į frontą. 1920 IX. 29 baterija kautynėse su lenkais ties Kapčiamiesčiu pateko į nelaisvę. Vyr. karininkas leit. Stapulionis nukautas. Būrių vadai su likusiais žmonėmis ir arkliais grįžo į A. Panemunę. X 26 baterija vėl suformuota dalyvavo kautynėse: 1920 XI 9 ties Giedraičiais, XI 12 ties Kupriškiu ir XI 17 ties Giedraičiais. 1920 XII sustabdyti karo veiksmai. Baterija stovėje įvairiose vietose. Pulkui keliantis į Kėdainius, išsikėlė ir ii. 1928 pavadinta 1 baterija. 1 g a u b i c ų b a t e r i j a pradėjo formuotis 1920 XII 1 A. Panemunėj. Baterija kautynėse nedalyvavo. 1928 pavadinta 5 baterija. 4 b a t e r i j a, sudaryta iš 1-mo art. pulko 1-os baterijos 2-ro būrio, pradėjo žygius 1919 III 24 prie Alytaus. IV 4 2-ras būrys drauge su 1 p. pulku kovėsi su bolševikais ties Valkininkais, Varėna ir Bobriškiais. Tą dieną išleido 115 granatų ir 35 šrapnelius. į Ukmergės apylinkę ir kovėsi prie Lyduokių, Žemaitkiemio ir Kurklių. V 18 atėmė iš bolševikų vieną patranką ir 180 sviedinių. Vėliau dalyvavo kautynėse prie Anykščių, Andrioniškio, Klovainių ir Lebūnų. VI 2 būrys pavadintas 4-ta baterija. Nuvijus bolševikus ligi Daugpilio, baterija buvo iškelta i bermontininkų frontą ir sėkmingai kovėsi ties Baisogala, Linkaičiais ir Radviliškiu. 1920 I baterija sustoio Alytui. Vėliau dalyvavo su 1 p. ir 6 p. pulkais įvairiose kautynėse Varėnos, Vilniaus ir Lentvaravo apylinkėse. Po kautynių sustojo Lyduokių dvare, netoli Ukmergės. Vėliau išsikėlė į Klaipėdą, kur ir dabar stovi. 1926, išformavus 1-mą pulką, priskirta prie 2-ro artil. pulko. 1 0 b a t e r i j a pradėjo steigtis 1920 VII 24 A. Panemunėj. IX 15 baterijai įsakyta vykti į Vilnių. X 9 priskirta prie 7 p. p., su kuriuo tą pačią dieną pasitraukė Maišiogalos link. Keletui dienų praslinkus, baterija buvo priskirta prie 4 p. ir dalyvavo kautynėse Musninkų apylinkėj. Ligi paliaubų su lenkais baterija priklausė 3 divizijonui, o paskui iškelta į 4 divizijoną. Iš Musninkų išsikėlė į Suvalkų kraštą, į Antanavo dvarą, o vėliau į Alytų. 4-tas divizijonas pavadintas 4 art. pulku. 1926 iš šio pulko išsikėlė į Kėdainius ir priskirta prie 2-ro artilerijos pulko. 1928 pavadinta 3 baterija. Vėliau suformuotos baterijos kautynėse nedalyvavo. Kautynėse žuvo šie pulko kariai: 1) leit. J. Stapulionis, 2) eil. Vacbergas, 3) eil. Lazauskas, 4) eil. Žaltauskas ir 5) eil. Sakavičius. Apdovanota Vyčio kryžium 10 karininkų ir 34 kareiviai.
The regiment was founded on 2 March 1920. [2]
The regiment was founded on 30 March 1921. [2]
The regiment was founded on 1 December 1918. [2]
|